Betarpiška ir palaikanti gydytojo(s) reakcija, parodanti supratimą, kad nėra paprasta prisipažinti apie patiriamą smurtą, gali paskatinti lemtingus pokyčius moters gyvenime[1].
Pacientėms ypač svarbu sulaukti emocinės medikų paramos, būti išklausytoms be vertinimo ir gauti patvirtinimą, kad smurtas nėra nukentėjusiosios kaltė, o neigiami jausmai yra visiškai suprantami.
Klausykite
Išklausymas gali įgalinti, padrąsinti asmenį, kuri(s) patiria smurtą.
Perteikite tikėjimą tuo, kas sakoma:
„Jums turėjo būti labai baisu“, „tai išties pavojinga situacija“.
Atminkite, kad smurtautojas dažnai stengiasi įtikinti, jog tai, ką daro, nėra smurtas ir moters pasakojimu niekas nepatikės
Pripažinkite ir teigiamai įvertinkite sprendimą atsiverti:
„Suprantu, kad jums gali būti labai sudėtinga apie tai kalbėti“, „Labai vertinu jūsų pasiryžimą pasipasakoti man, apie tai, į kokią padėtį esate patekusi“.
Pabrėžkite, kad smurtas yra visiškai nepriimtinas
„Smurtas yra visiškai nepriimtinas; nenusipelnėte, kad su jumis būtų šitaip elgiamasi“, „Jis neturi teisės taip daryti – smurtas ne jūsų, o smurtautojo kaltė“.
Pabrėžkite, kad patirtas smurtas – ne jos kaltė
Nukentėjusioji negali paveikti ir kontroliuoti smurtautojo elgesio, todėl nėra atsakinga už patirtą smurtą. Smurtautojas sprendžia, kada ir prieš ką smurtauti. Todėl venkite samprotavimu, kad keisdama savo elgesį nukentėjusioji galimai išvengtų prievartos. Sustiprinkite pacientės tikėjimą, kad patirtas smurtas nėra jos kaltė. Visa atsakomybė tenka agresoriui.
Neklauskite
„Kodėl neišeini?“
„Ką galėtum padaryti, kad išvengtum šios situacijos?“
„Kodėl jis tave sumušė?“
Šie ir panašaus pobūdžio klausimai yra siejami su aukų kaltinimu, nes visą atsakomybę dėl susidariusios situacijos permeta nukentėjusiajai. Jie palaiko nuostatą, kad dėl visko kalta ji pati. Būtent tokią nuostatą, manipuliuodami aukomis, mėgina įteigti smurtautojai.
