Smurtas yra ne tik fizinis. Kontroliavimas, pavydas, nepagarba, žeminimas, gąsdinimas - visa tai yra nepastebimų, tačiau vis tik nesveikų, smurtinių santykių požymis. Jeigu šalia savo vyro ar partnerio nesijauti saugi, nekentėk ir nelauk – kreipkis pagalbos.

Kaip apie smurtą kalbėti su vaikais?

Kai vaikai matė arba mato smurtą namuose, itin svarbu apie tai su jais kalbėti, net jeigu tai padaryti labai sunku. Daugelis smurtą patiriančių žmonių nenori apie tai kalbėti su vaikais. Gali atrodyti, kad saugiau apsimesti, jog nieko nevyksta. Tačiau vaikai viską mato ir supranta, ir dažnai dėl smurto kaltina save.

Kaip jaučiasi smurtinius santykius matantys vaikai?

  • Bejėgiai, nes negali smurto sustabdyti.
  • Vieniši, nes jiems atrodo, kad tą išgyvena tik jie vieni.
  • Sutrikę, nes nesupranta, kodėl tai vyksta.
  • Pikti, nes smurto neturėtų būti.
  • Kalti, nes dėl smurto kaltina save.
  • Išsigandę, nes bijo prarasti tėvus, patys nukentėti arba, kad sužinos draugai.
  • Nusiminę, nes praranda galimybę tiesiog būti vaikais.

Ką jūs galite padaryti?

  • Visų pirma, paklauskite, kaip jie jaučiasi ir pasistenkite iš tiesų išklausyti ir juos suprasti.
  • Leiskite jiems išsakyti, ką jie iš tikrųjų jaučia smurtautojui.
  • Nuraminkite juos, kad smurtas nėra jų kaltė, patikinkite, kad juos mylite ir norite apsaugoti.
  • Pripažinkite jų jausmus ir teisę jausti pyktį, baimę, liūdesį.
  • Supraskite, kad jie gali nenorėti iškart kalbėti.
  • Visada išlaikykite pagarbų ir ramų elgesį su vaikais.
  • Apsvarstykite apsilankymo pas vaikų psichologą galimybę.
  • Išlaikykite struktūruotą darbotvarkę ir rutiną.

Ką vaikams, patyrusiems tėvų smurtinius santykius, svarbiausia žinoti?

Kad smurtas nėra norma ir nėra jų kaltė; kad normalu jausti baimę; kad jūs visada pasiruošusi juos išklausyti; kad jie laisvai gali jums sakyti, kaip jaučiasi; kad jūs apgailestaujate dėl to, ką jiems teko patirti ir išgyventi; kad jie nieko negalėjo padaryti, jog užkirstų kelią smurtui; kad jie nenusipelno to savo šeimoje; kad jūs juos apsaugosite.

Jeigu su vaikais apie smurtą nesikalbama arba apsimetama, jog niekas nevyksta, vaikai gali imti manyti, jog smurtas yra normalu, gali jaustis sutrikę, kaltinti save, slėpti, neigti ir nenorėti išreikšti savo jausmų. Jie gali jaustis izoliuotais nuo savo draugų, išmokti nekalbėti apie smurtą, įgyti nerealistinių įsitikinimų apie smurto priežastis.