Alinos istorija

Alinos istorija

„Negaliu pavadinti savo gyvenimo sėkmės istorija… Vis dar tebelaukiu dienos, kai atrasiu formulę ir dėsnius, padėsiančius tokį gyvenimą susikurti… Bet negaliu tylėti, noriu pasidalyti su kitomis moterimis tuo, ką patyriau, išgyvenau ir suvokiau.

Dar paauglystėje svajojau ištekėti, auginti vaikus, būti mylinčia žmona ir gera mama. Dabar rašydama apie šias gražias paauglystės svajones analizuoju savo žodžius. Noras duoti kažką kitam yra nuostabus ir vertingas. Galimybė būti žmona ir mama taip pat. Tik ar tai įmanoma? Ar nieko šiai svajonei netrūksta? Ar tikrai darniai šeimai sukurti pakanka vien tik moters norų ir siekių? Ar apskritai įmanoma mano svajones vadinti darnios santuokos pagrindu? Ar žinau savo vertę, ar tiktai noriu duoti nieko negaudama mainais? Nekalbėsiu apie santuokos pradžią, neplanuotą nėštumą. Noriu jums papasakoti, kaip tapau auka, kokį smurtą patyriau, o baisiausia – net nesuvokiau, kad gyvenu pragare.

Taigi, buvau stropi, aktyvi mokinė ir gera dukra, kad tik kompensuočiau mamos liūdesį dėl bjauraus tėvo elgesio. Turėjau rūpestingą mamą ir girtuoklį tėvą. Mama mums, vaikams, rodė puikų pavyzdį, tiek dėl mūsų stengėsi, kad padaryti kažką netinkamo reiškė suteikti mamai dar daugiau skausmo, nei suteikia tėvas. Toks šeimos modelis įaugo į kraują. Mama sakė: „Gyvenu tam, kad vaikai turėtų šeimą ir tėvą“. Dabar galiu savęs paklausti, ar tai ŠEIMA, kai viskuo rūpinasi žmona, o vyras gyvena kaip jam patinka – nori dirba, nori geria? Nekenčiau tėvo už smurtą, mamos kankinimą. Ir nė neįtariau, kad manęs laukia panašus likimas.

Mano santuoka – mamos gyvenimo kopija. Dirbau, rūpinausi vaikais, vyru, kuris mane žemino, kartą net bandė panaudoti fizinį smurtą. Mano liūdesys – jo džiaugsmas. Apie skyrybas mąstydavau dažnai, bet ardyti šeimą, atimti tėvą iš vaikų atrodė siaubinga. Išbandžiau viską, kad tik išsaugočiau vaikams tėvą. Sukūriau savo vyrui gyvenimą, kuriame nebuvo vietos atsakomybei ir pareigų šeimai. Jo veiksmai skaudino ir gniuždė vis stipriau. Pradėjau lankytis pas psichologę dėl sūnaus problemų. Didžiuliu smūgiu man tapo sūnaus žodžiai, kad jo šeima – mama ir sesuo. Vadinasi, tėtis nėra šeimos narys. Be galo esu dėkinga psichologei, kuri dirbo ne tik su sūnumi, bet ir su manimi. Ji paklausė: „Ar jaučiatės verta tokio gyvenimo?“ Negalėjau jai tuokart nieko atsakyti, tik vis mąsčiau apie jos žodžius. O kai vėl susitikome po trijų dienų, prisipažinau: „Gal nesijaučiu nieko verta…“

Mielos moterys, ar ir jus persekioja panašus jausmas? Kad tiesiog esame nieko vertos… Kodėl leidžiamės skriaudžiamos, žeminamos? Vardan ko ridename Sizifo akmenį? Nejau dėl vaikų? Kodėl nepradedame mylėti savęs? Išsivaduoti iš aukos būsenos – ilgas darbas. Tad iki šiol dirbu su savimi. Tai ne kova su vyru, o su savo vidinėmis nuostatomis. Draugė kartą man pasakė: „Brangioji, ar žinai, kam pirmiausia reikalinga deguonies kaukė, kai skrendant lėktuvu kyla avarinė situacija: vaikui ar mamai? Ogi mamai! Nes netekusi sąmonės mama nepadės savo vaikui“. Taigi, vis dar mokausi: pirmiausia suprasti, kad niekas neturi teisės manęs žeminti, kad abu tėvai atsakingi už vaikus, jų auklėjimą ir tobulėjimą, kad namai ir šeimos išlaikymas – abiejų tėvų rūpestis.

Kodėl mes, moterys, taip gailimės vyrų, kuriems negaila mūsų? Gal laikas išmokti mylėti save? Aš dar to mokausi…“

Alina.

Istorija pasidalino Alytaus Miesto Moterų Krizių Centras. Daugiau istorijų Moterų informacijos centro projekte „Suknelių istorijos"

Tikimės jog šios istorijos paskatins jus kreiptis pagalbos ir netylėti jei matote smurtą aplink save.
Pranešk apie smurtą šeimoje – skambink 112.
Patyrei smurtą? Kreipkis į Specializuotos pagalbos centrą.