Smurtas yra ne tik fizinis. Kontroliavimas, pavydas, nepagarba, žeminimas, gąsdinimas - visa tai yra nepastebimų, tačiau vis tik nesveikų, smurtinių santykių požymis. Jeigu šalia savo vyro ar partnerio nesijauti saugi, nekentėk ir nelauk – kreipkis pagalbos.

Daivos istorija

Daivos istorija

„Jau patys pirmieji Daivos sakiniai apie vaikystę nuskamba dviprasmiškai – atrodo, kad ji augo išties idealioje šeimoje. Tačiau … nesijautė joje laiminga. Mano tėvų santykiai buvo labai gražūs, jie visą laiką buvo kartu, tėtis labai gerbė mamą. Bet aš turėjau bėdų dėl sveikatos, taigi daug laiko teko praleisti ligoninėje ir sanatorijose. Per tą laiką, kol ten buvau, tėvai manęs taip ir neaplankydavo – jaučiausi tokia pat niekam nereikalinga, kaip ir kartu besigydantys likimo draugai iš vaikų namų ir internatų”. Pirmąsyk Daiva susituokė būdama 16 metų . Tai buvo santuoka iš reikalo”, tačiau vėlgi – neskubėkim mąstyti stereotipais: Daiva tikina jog nėštumas ne tik nesukėlė jai didelio šoko, bet netgi buvo labai lauktas. Norėjau vaiko. Maniau, pagaliau turėsiu ką nors, kam būsiu labai svarbi ir reikalinga.” Po metų gimė antras sūnus. Vyras buvo keturiais metais vyresnis, bet apie jį Daiva nelinkusi daug kalbėti: Tai nebuvo meilė, jis visiškai nesirūpino šeima, nei manimi, santykiai mums nesilipdė, tad be didelio skausmo išsiskyrėm po trejų metų.” Nuo tada pirmas vyras dingo iš Daivos gyvenimo, galima sakyti visam laikui – jam nerūpėjo nei buvusi žmona, nei judviejų vaikai.

Princas pasirodo

Lemtingąjį gyvenimo vyrą Liną Daiva sutiko itin sunkiu metu – po mamos mirties. Tėtis susirado kitą moterį, jaučiausi likusi visiškai viena, su dviem vaikais, niekam nereikalinga… Prisimenu, einu gatve tokia nusiminusi, stabteli automobilis ir patrauklus vyriškis pasisiūlo parvežti mane namo. Mane pakerėjo jo geros akys. Įlipau į mašiną. Jis man patiko viskuo – kad buvo 15 metų už mane vyresnis, kad toks stambus, pasitikintis savimi, vyriškas, stiprus ir, svarbiausia, toks panašus į mano tėtį.”

Kad turi šeimą Linas neslėpė nuo pirmo susitikimo. Jo litanija ko gero pažįstama kiekvienai, kada nors mezgusiai romaną su vedusiu vyru – žmona jo nesupranta, visą laiką zirzia, kartu jie galima sakyti nebegyvena, skyrybos, tik formalumas, kuris netrukus bus sutvarkytas. Daiva su malonumu ėmėsi guodėjos vaidmens, apsupo nelaimingą vyrą išskirtiniu dėmesio ir meile. Pagaliau! Pagaliau ji tikrai buvo kažkam reikalinga. Jis jai atsakinėjo tuo pačiu. Atveždavo vaikams skanėstų, domėdavosi jų mokslais, padėjo finansiškai ir buityje. Jis buvo puikus pašnekovas, – sako Daiva. Ir patylėjusi priduria: Gal tiksliau šnekėtojas. Prasikalbėdavom iki keturių ryto, tik dabar galvoju, kad kalbėdavo daugiau jis ir tik apie save. Apie tai, kokia sudėtinga jo vaikystė – užaugo be tėvo, mama nuolat panirusi į verslą… Apie tai, kaip nesėkmingai susiklostė visos trys jo santuokos. Taip, jis buvo vedęs tris kartus.”

Vieno pokalbio metu Daiva nedrąsiai prasitarė svajojanti apie aukštąjį išsilavinimą. Linas entuziastingai ją palaikė ir pažadėjo sumokėti už mokslą. Tai visiškai ištirpdė Daivos širdį. Linas akimirksniu virto jos gelbėtoju, princu ant balto žirgo. Nė motais net sunkus praeities vežimas, vis dar besivelkantis iš paskos. Jei ne tu – pasakė ji entuziastingą akimirką, – gal dabar sėdėčiau prie šiukšlių konteinerio." Tuomet net neįtarė, kad ši frazė taps nuolatiniu jų santykių leitmotyvu.

„Sutvarkytas” gyvenimas

Tėviškas rūpestis kartais taip nepastebimai virsta despotizmu, kad nespėji nė deramai reaguoti. Pirmasis pavojaus ženklas atskriejo trumpąją žinute. Tuo metu Daiva dirbo administratore vienoje draudimo bendrovėje, ir įmonė rengė vakarėlį. Daiva pasikvietė ir Liną. Šis sutiko ateiti, netgi davė pinigų suknelei. Nusipirkusi tinkamą, Daiva nesitvėrė džiaugsmu ir nusiuntė Linui žinutę: Neįsivaizduoji kokią sexy suknelę radau”. Į tai Linas atsakė: Su kekšėmis į vakarėlius nevaikštau, tuoj pat nueik ir pakeisk.” Daiva taip ir padarė – pakeitė suknelę į ilgą sijoną ir aklinai užsagstomą palaidinukę. Jos aprangos stilius po truputį keitėsi, iš spintos dingo trumpi sijonai, prigludę drabužiai, palaidinukės su petnešėlėmis, ryškios spalvos, bet iš šalies juk geriau matosi – gal ji tikrai perlenkė su tuo seksualumu?

Linas buvo itin pavydus: drausdavo jai vienai šlaistytis po miestą, eiti vakare su draugėmis apsipirkti, ką jau kalbėti apie pasisėdėjimas kavinėse ar vakarėlius. Bet ir pati Daiva neturėjo tam itin daug laiko – įstojo studijuoti. Tiesa, ne visai tai, ko norėjo pati. Svajojau apie personalo valdymą, bet Linas pasakė, kad jam reikalinga finansininkė. Taigi teko studijuoti finansus..” Grįžusi po paskaitų turėdavo detaliai papasakoti, kas sėdėjo šalia jos auditorijoje, kas priešais, kas už nugaros, apie ką su kuo kalbėjosi. Jei šiame kontekste atsidurdavo vienas kitas vaikinas, gaudavo pylos už svetimų vyrų kabinimą”. Jei būdavo vien merginos – sukeldavo įtarimų, kad kažką slepia. Gavo ir vertingų vairavimo pamokų – tarkim, sužinojo, kad prie šviesoforo lygiagrečiai su kitu automobiliu sustoja tik kekšės, mėgstančios susižvilgčioti su kitais vairuotojais, o padorios moterys atsilieka bent puse mašinos…. Paskui atėjo draugių eilė. Nors pas mane Linas praleisdavo vos vieną dieną per savaitę, pareikalavo, kad ne tik tą, bet ir kitomis dienomis nepriimčiau namuose savo draugų. Kaip gali joms leisti sėdėti ant sofos, ant kurios miegame!” – piktinosi jis. Pamaniau, nieko sau, kaip jis brangina mūsų santykius, intymumą, mūsų erdvę… Pradėjau bendrauti su draugėmis vis rečiau ir rečiau, kol ryšiai visiškai nutrūko. Pamažu jam pradėjo kliūti viskas: vadino mane nevala, mat pastebėjo kažkur dulkes.. Visada laikiau save tvarkinga, bet puoliau blizginti namus dar labiau. Ir ne tik namus, bet ir jo butą. Tuomet, jam ėmė kliūti, kaip gaminu. Jis labai mėgo skystai virtus kiaušinius – visada juos pataikydavau juos išvirti taip, kaip reikia, o vienąsyk bemaišydama vaikams košę, pražiopsojau laiką. Žiūriu sėdi prie stalo rūškanas ir nekalba. Klausiu, kas nutiko, o jis kad pratrūks: Aš tau ką šuo?! Nori kad ėsčiau kietus kiaušinius? Jei iš ties mane mylėtum, šituos kiaušinius būtum išmetusi ir išvirusi man kitus!” Buvau taip apstulbusi, kad net neturėjau ką atsakyti…”

Praeities vaiduokliai

Linas sutvarkė ir Daivos praeitį – kruopščiai suplėšė visas nuotraukas, kuriose šalia jos stovėjo net vienas vyras, nors jo paties gyvenime rado vietos ne tik dabartinė, bet ir buvusios žmonos. Ne kartą atėjusi pas jį į darbą, rasdavau ten pirmąją žmoną. Linas man ją pristatė neslėpdamas susižavėjimo – juk tai jo pirmoji meilė! Jis žinojo ir tai, ką veikia jo antroji žmona, su kuo gyvena, kur dirba, kiek svorio numetė. Ką jau kalbėti apie trečią, su kuria vis dar nebuvo oficialiai išsiskyręs.” Pateisinti Lino pykčio protrūkius nebuvo taip sunku – juk jis išgyveno tokį sudėtingą gyvenimo etapą: iš pradžių išėjo iš žmonos lovos į kitą kambarį, paskui pranešė jai apie norą skirtis, ji skirtis nenorėjo, pradėjo persekioti, grasino atimti pusę Lino verslo. Padėtį ypač sunkino tai, kad su trečiąja žmona Linas turi neįgalią dukrą.

Kaip tik tuo sudėtingu metu Daiva pastojo. Ir, žinoma, suskubo šia džiugia naujiena pasidalinti su Linu. Jis numetė ant stalo 500 litų ir pažadėjo susitarti su pažįstamais gydytojais, kad sutvarkytų reikalą”. Mylėjau jį, svajojau turėti jo vaikų… Ypač norėjau dukrytės. Tikėjau, kad jis trokšta to paties. Negaliu net apsakyti, kaip mane įskaudino tokia Lino reakcija. Kai po išvalymo” įsėdau į automobilį, kuriame manęs laukė Linas, jis net nepaklausė kaip jaučiuosi. O jaučiausi pažeminta ir nuvertinta. Linas nuolat kartojo, kad esu kaimietė, kurią jis ištraukė iš mėšlo krūvos ir padarė žmogumi. Aišku, kad tokios kaimietės neturi teisės daugintis ir gimdyti vaikų. Nebuvau verta nei jo žmonos, nei jo vaikų motinos statuso”.

Tokie patys beverčiai jo akyse tapo ir Daivos vaikai: Pakvipus skyrybomis Lino žmona nuolat mynė ant jo sąžinės. Štai, savo neįgalų vaiką numeti, o svetimus benkartus augini… Ji pasiekė tikslą – Linas pradėjo nekęsti mano vaikų. Prisimenu, kaip skaudu buvo, kai pareikalavo pakeisti patalynę, nes matė, kad joje šalia manęs gulėjo mano vaikas. Skaudama širdimi, pakeičiau.”

Nepaisant vis dažniau kylančių konfliktų, būta šiuose santykiuose ir tam tikro progreso. Vieną dieną Linas Daivą atsivežė prie kuklaus namelio ir paklausė, ar ši nenorėtų kurti čia bendro jų rojaus kampelio. Daiva nušvito – na ir kas, kad namelis buvo kaip reikiant apleistas, kad pirktas jo motinos vardu, svarbiausia, kad pagaliau jie turės savo namus, savo šeimą. Kartu jie remontavo, tempė plytą po plytos, įrenginėjo. Tuo metu ir skyrybų reikalai pasistūmėjo – pagaliau Linui pavyko išsiskirti ir pasidalinti su žmona turtą. Netrukus jis įkalbėjo Daivą pereiti dirbti į jo įmonę. Sakė, kas tu ten esi? Tik bereikšmis sraigtelis. O mano įmonėje būsi dešinioji ranka. Buvau tokia naivi! Nepagalvojau, kad taip visiškai atsidursiu jo saujoje. Dabar neturėjau jokių pinigų, tik tuos, kurių man duodavo Linas. Jis nematė reikalo man mokėti algos – juk esam kaip šeima. O aš nedrįsau perlipti per save ir jo prašyti. Kartais ištisas dienas pravaikščiodavau tuščia pinigine, kol jis susiprasdavo paklausti – ar turiu pinigų.

Pragaras rojaus kampelyje

Gyvenimas rojaus kampelyje anaiptol nebuvo dieviškas. Linas ne tik neskubėjo juridiškai įteisinti savo santykių su Daiva, bet netgi nepanoro jos su vaikais priregistruoti tame name. O viena iš didžiausių problemų tapo Lino neįgali dukra, kurią jis kiekvieną sekmadienį atsiveždavo į namus. Atrodytų – viskas lyg ir teisėta – skirti vieną dieną per savaitę savo vaikui kiekvieno normalaus tėvo pareiga. Bet Daivai tai tapo rimtu išbandymu. Sekmadienis buvo vienintelė laisva diena, kitas šešias dirbau Lino įmonėje, vakarais mokiausi. Tačiau būtent tą laisvą dieną privalėdavau skirti jo dukrai.” Bet ne vien laiko ir jėgų Daivai buvo gaila – ji sako, kad viskas slypi kur kas giliau.: Jausdavausi taip, tarsi ji užimtų mano negimusios dukros vietą. Ir man atrodė, kad Linas tyčia taip daro. Tarkim, mano kabinete visa siena prieš mane buvo nukabinėta jo dukros nuotraukomis – įvairias rakursais, ji iš arti, iš toli, ji žengė į mane kaip gyvas priekaištas. O savo vaikų net mažiausios nuotraukėlės negalėjau pasistatyti ant stalo. Mane siutino ta neteisybė – viską, ką geriausia Linas skirdavo jai: skaniausias maistas, žaislai, sanatorijos, o maniškiai buvo kaip antrarūšiai – neleisdavo jiems net ant dukros lovos atsisėsti, nei jos sūpynėmis suptis, jau nekalbant apie atostogas prie jūros. Bet žaisti su jos dukra jie privalėjo”. Linas bandė spręsti dilemą savaip – kurį laiką liovėsi mergaitę vežiotis į namus, dingdavo su ja visai dienai pas savo motiną. Bet toks variantas Daivos netenkino. Mes neturėdavom visiškai jokio bendro laisvalaikio, manęs jo gyvenime tarsi nebuvo – tik jo verslas, jo namas, jo vaikai, jo buvusios žmonos, jo problemos. Mes žiūrėdavom jo mėgstamiausias laidas ir klausėmės jo mėgstamos muzikos. Jei išdrįsdavau paprašyti bent vieną savaitgalį skirti man ir mano vaikams, jis tiesiog įsiusdavo. Ką nori, kad palikčiau savo vaiką, kaip tavo vyras numetė savo bendkartus? Nesulauksi!” ir sėdi per dienas su ašara akyje, butelį apsikabinęs – toks amžinai nelaimingas, nuskriaustas, nesuprastas, tik visiems davęs , bet iš nieko dėkingumo nesulaukęs. Jame daug pykčio ir nuoskaudos. Bet tikėjau, kad sugebėsiu jį sušildyti savo meile.”

Daiva pripažįsta, kad nepaisant viso to, juodu siejo labai stiprus fizinis ryšys. Jaučiau jam beprotišką trauką. Tebejaučiu ją iki šiol. Ir jis jaučia tą patį. Todėl niekaip negali surasti, kas blogai – juk seksualine prasme mes taip tinkam vienas kitam. Negana to, jis mane materialiai aprūpina. Ko dar man trūksta? Atsakydavau jam, kad tos 15 minučių laimės, kurias patiriu per parą negali kompensuoti beveik 24 valandų pragaro.

Pabėgimas

Daiva kreipėsi į Moterų krizių centrą. Čia sulaukė naudingos teisinės ir psichologinės pagalbos. Vėliau ir pati pradėjo dirbti nemokamos pagalbos telefonu tarnyboje. Bendraudama su moterimis, girdėjau daugybe į mano panašių istorijų. Tai padėjo man į savo situaciją pažvelgti iš šalies. Supratau, kad vienintelė išeitis – nutraukti santykius.  Juk man jau tuoj 30 metų, o aš nieko savo neturiu.”

Daiva iš namų kraustėsi keturis kartus. Pirmuosius tris kartus Linas ją susigrąžindavo prisiekęs, kad nuo šiol viskas bus kitaip. Tačiau medaus periodas” tęsdavosi daugiausiai 2 mėnesius. Ketvirtas kartas nemelavo. Bent kol kas. Labiausiai tuo džiaugiasi Daivos vaikai, paskutinėmis savaitėmis kentėję tikrą terorą – net maistas šaldytuve buvo skirstomas į dvi dalis: pigesnis – benkartams, geresnis – Linui. Pasislėpę nuo riksmų ir trankymosi, berniukai apsikabinę ištisus vakarus pradrebėdavo kamputyje. Mažasis netgi pradėjo šlapintis į lovą. Ir liovėsi, vos tik jie išsikraustė.

Kad visiškai nutrauktų ryšius, Daiva išsikraustė į kitą miestą, nepasakiusi Linui savo adreso. Tiesa, telefono numerio nepasikeitė. Jis sakė vienatvės nepakels,- Bet esu dėkinga, kad per šias dvi savaites man taip ir nepaskambino. Nežinau, kaip būtų buvę…Man vis dar labai sunku. Juk aš jį tebemyliu. Negaliu net įsivaizduoti, kad galėčiau kada nors ką nors pamilti. Jis atėmė iš manęs viltį. Po pirmų skyrybų buvau pilna svajonių sukurti gražią šeimą, sutikti mylimą vyrą. Dabar nebetikiu, kad tai įmanoma – man atrodo, kad niekas niekada neįstengs pamilti mano vaikų.”

Viso pokalbio metu Daiva pakartoja, kad baisu jaustis tokia nereikalinga, kaip skausminga suvokti, kad niekas tavimi nepasirūpins, tik tu pati..

Bet ką gi iš tikrųjų reiškia būti reikalinga”? Turėti žmogų kuris apsups tave nuo vaikystės pasigesta tėviška globa, rūpesčiu ir kontrole? O gal pačiai globoti ir rūpintis tais, kurie išsiilgo saugumo, ramybės ir pasirinkimo nedraskomos motiniškos meilės? Atsakymas gali būti toks pat daugiaprasmis kaip iš visa ši istorija.“

Daiva

Daugiau istorijų Moterų informacijos centro projekte „Suknelių istorijos"

Tikimės jog šios istorijos paskatins jus kreiptis pagalbos ir netylėti jei matote smurtą aplink save.
Pranešk apie smurtą šeimoje – skambink 112.
Patyrei smurtą? Kreipkis į Specializuotos pagalbos centrą.