Jolantos istorija

Jolantos istorija

„Santuokoje išgyvenau ne vienerius metus. Aš buvau naivi ir net nežinojau, jog tokie žmonės kaip jis egzistuoja. Jis mane stumdė, mėtė į mane daiktus, pravardžiavo, bet niekada nemušė manęs. Jis net gi pats sakydavo žmonėms, jog nekenčia „žmonų mušėjų“. Jam nepatiko, kad vaikai žaidžia pas draugus, bandė izoliuoti mus nuo visų, kurie mus myli ir naujai sutiktų žmonių, kurie būdavo jo kruopščiai ištyrinėjami.

Gyvenimas buvo nuolatinis pragaras, baimė ir siaubas. Jis visada kaltino mane ir vaikus, jog priverčiame jį smurtauti. Galiausiai jis gąsdindavo, jog nuveš mus visus ant kelio, išlaipins ir tada suvažinės. Smurtas tapo mūsų kasdienybe.

Aš stengiausi, jog jis būtų laimingas, niekas nesugadintų jo nuotaikos, kad tik nieko mums nepadarytų. Ilgą laiką aš tikėjau, jog aš pati ir net vaikai yra kalti dėl viso to. Kai jo nebūdavo namie, aš visą laiką verkiau. Praradau pasitikėjimą savimi. Buvau visiškai užsidariusi, su nieko nekalbėjau apie tai kas vyksta.

Kai jo smurtas tapo vis baisesnis ir buvo tiesiogiai nukreiptas į vaikus, aš pasikeičiau. Pradėjau skaityti knygas apie pasitikėjimą savimi, ieškojau teigiamų dalykų gyvenime. Susisiekiau su pažįstama, kuri dirbo Moterų krizių centre, po pokalbio su ja supratau, kad aš ir vaikai  nesame vieni. Galiausiai pradėjau suprasti savo esamą situaciją. Kai mes su vaikais pabėgome iš namų, maniau, kad jis mus nužudys. Moterų krizių centras padėjo sustiprėti ir atsigauti psichologiškai. Dalijimasis patirtimi bei moralinė pagalba leido pradėti galvoti apie naują gyvenimą.“

Jolanta

Daugiau istorijų Moterų informacijos centro projekte „Suknelių istorijos"

Tikimės jog šios istorijos paskatins jus kreiptis pagalbos ir netylėti jei matote smurtą aplink save.
Pranešk apie smurtą šeimoje – skambink 112.
Patyrei smurtą? Kreipkis į Specializuotos pagalbos centrą.