Visų reikalas

Informacija

Kodėl taip sunku palikti smurtaujantį partnerį?

„Jeigu tik nori, ji bet kuriuo metu gali palikti smurtautoją“ – tai yra vienas labiausiai paplitusių mitų apie smurtą artimoje aplinkoje. Smurtinius santykius nutraukusios ar smurtautoją norinčios palikti moterys susiduria su daugybe kliūčių. Dažniausiai sprendimas pasilikti priimamas dėl to, kad vienu metu iškyla daugiau nei viena kliūtis, pavyzdžiui:

Baimė dėl savo gyvybės. Kai nukentėjusi moteris praneša partneriui, kad ruošiasi jį palikti, pastarasis tampa labiau agresyvus, nes jaučia, kad praranda kontrolę. Laikotarpis, kai nukentėjusioji imasi realių žingsnių nutraukti smurtinius santykius (papasakoja apie smurtą tretiesiems asmenims ar institucijoms, susideda daiktus, išsikrausto) yra ypač pavojingas jos sveikatai ar gyvybei dėl galimo smurtautojo keršto.

„Aišku, buvo kilusi mintis nuvažiuoti į kažkokią gydymo įstaigą ir prisiduoti su visomis mėlynėmis ir kraujosrūvomis. Bet aš žinojau, kad už tai jis ne tai, kad man keršys, bet mano vaikui“ (iš interviu su nukentėjusiomis nuo smurto artimoje aplinkoje, 2014 m.)[1]

Baimė prarasti vaikus. Nukentėjusioji bijo, kad pranešusi apie smurtą gali sulaukti vaiko teisių apsaugos institucijų dėmėsio, kurios ją smerks, kritikuos, ir imsis priemonių perkelti vaikus į kitą aplinką. Kai nukentėjusioji jau pradeda gyventi atskirai nuo smurtautojo, jis gali pradėti skųsti jos veiksmus vaiko teises ginančioms institucijoms, kaltindamas nukentėjusiąją vaikų nepriežiūra, prašydamas dažnesnių susitikimų su vaikais, ir galiausiai siekdamas apriboti jos motinystės teises.

„Jis apskundė mane tarnyboms, kad neprižiūriu vaiko, smurtauju prieš vaiką, kad aš ištvirkauju, vaiką palieku be priežiūros ir esu netinkama būti mama” (iš interviu su nukentėjusiomis nuo smurto artimoje aplinkoje, 2014 m.)

Priklausomybė nuo smurtautojo. Emocinė priklausomybė nuo smurtautojo, jam puoselėjami jausmai, gali apsunkinti nukentėjusiosios išėjimą. Nukentėję asmenys dažnai negali nutraukti smurtinių santykių, nes neturi finansinių išteklių (šeimos pinigus dažniausiai kontroliuoja smurtautojas): išsinuomoti buto, pasirūpinti vaikais.

„Aš buvo visiškai nuo jo priklausoma, nedirbau, auginau vaikus, tai kur aš eisiu” (iš interviu su nukentėjusiomis nuo smurto artimoje aplinkoje, 2014 m.)

Gėda. Dėl smurtinių santykių nukentėję asmenys dažnai kaltina save ir dėl to gėdijasi pasipasakoti net ir artimiausiems žmonėms – šeimos nariams ar draugams, – ypač tada, kai mano, kad šie nesupras ir nepalaikys.

„Man buvo baisiai gėda prisipažinti šeimai, draugams, bet kam, kad mane mušė, atrodė, kad esu pati kalta, pati prisiprašiau, todėl niekur nesikreipiau”

Tikėjimas, kad partneris pasikeis. Naudodamas psichologines manipuliacijas, smurtaujantis partneris gali įtikinėti, kad jis gailisi dėl padarytos skriaudos ir žadėti ateityje taip nebesielgti. Nukentėjusioji taip pat gali tikėti, kad smurtautojas pasikeis, jeigu ji pakeis savo elgesį pagal jo nurodymus, prisitaikys.

„Jeigu jam priešinsiuos, tai jis ir tęs savo žiaurumus, o jei nusileisiu, tai gal jis pasikeis ir bus geresnis?”(iš interviu su nukentėjusiomis nuo smurto artimoje aplinkoje, 2014 m.)

Institucijų požiūris. Smerkiantis ir nukentėjusį asmenį kaltinantis teisėsaugos pareigūnų požiūris atgraso siekti pagalbos.

Paramos ir pagalbos trūkumas. Vietovėse, kai parama ir pagalba (pvz. psichologinės konsultacijos, teisinės konsultacijos, emocinė parama, krizių centrai) yra sunkiai prieinama, nukentėję asmenys gali nežinoti arba nerasti kur kreiptis. Be išorinės paramos ir pagalbos nutraukti smurtinius santykius ypač sudėtinga.

Daugiau žiūrėti: