Visų reikalas

Informacija

Temų sąrašas

Kodėl smurtautojas nepaliekamas?

Aptarinėjant smurto artimoje aplinkoje problemą, šio klausimo retai pavyksta išvengti. Keista, jog visiems rūpi, „kodėl ji nepalieka smurtautojo?“, užuot pasiteiravus, „kodėl smurtautojas naudoja prievartą?“

Nukentėjusio asmens sprendimus gali lemti daugybė priežasčių. Galios ir kontrolės ratas atskleidžia, kodėl ryžtis šiam žingsniui nėra lengva. Argumentus, kurie susiję su augančia susidorojimo (nužudymo) rizika, jei priimtas sprendimas palikti smurtautoją, baime prarasti vaikus, aplinkinių palaikymo stygių, visuomenės spaudimą „bet kokia kaina išsaugoti šeimą“, vertėtų papildyt ir lyčių stereotipais, kurie įtvirtina nuostatas apie moterų pavaldumą, faktinę ekonominę priklausomybę ir visuomenei būdingą polinkį dėl patiriamo smurto kaltinti pačias moteris.

2017 m. birželio mėn. atlikta Lietuvos gyventojų apklausa parodė[1], kad esame linkę kaltinti smurtą patyrusius asmenis ir reprodukuoti nepagrįstus mitus. Tarkim, nuostatai, kad moteris, jei nori, visada gali nutraukti santykius su smurtautoju ir išsiskirti su smurtaujančiu vyru pritarė 85 proc. respondentų (89 proc. vyrų ir 81 proc. moterų). Nors realybėje, smurtas, persekiojimai, šantažas dažnai nesibaigia įvykus oficialioms skyrybos ar kitaip nutraukus santykius. Tiesa ta, kad rizika būti sužalotai ar nužudytai gerokai išauga, jei mėginama atsiriboti nuo agresoriaus. Tik jis sprendžia, kada nutraukti persekiojimą, o tokią nuomonę gali paveikti tik griežtos teisinės poveikio priemonės.

Kas antras Lietuvos gyventojas mano, kad vyrų smurtą patyrusios moterys žino, į kokius santykius veliasi (51 proc.), kaltindamos vyrus dėl smurto, linkusios „sutirštinti spalvas“ (53 proc.) ir pačios dažnai išprovokuoja tokį elgesį (53 proc.), taigi iš esmės turėtų prisiimti atsakomybę dėl pasekmių.

Kai visuomenėje vyrauja tokios nuostatos, smurtą išgyvenusioms moterims ypač sunku atsiskleisti ir kreiptis pagalbos, nes aplinkiniai (šeimos nariai, dragai, kolegos, o kartais ir specialistai) patvirtindami smurtautojo brukamą požiūrį, kad „dėl visko kalta ji pati“, iš esmės palaiko agresorių.

Kai 5-9 iš 10 apklausoje dalyvavusių respondentų abejoja nukentėjusių moterų pasakojimais ir linkę pateisinti smurtautojus, visą atsakomybę perkeldami ant nukentėjusiosios pečių, netenka stebėtis, kad nuolatinę įtampą ir smurto baimę išgyvenančios moterys delsia kreiptis pagalbos.

Nukentėjusiųjų norą bendradarbiauti su policija ir kitomis institucijomis gali varžyti keli veiksniai:

Smurtautojo atsako baimė. Moterys dažnai gąsdinamos, kad bus sužalotos, nužudytos pačios ar jų vaikai, jei mėgins išeiti. 40-45 proc. sutuoktinio nužudomų moterų būna išsiskyrusios arba nori nutraukti santykius

Socialinė izoliacija. Moterys nesiryžta išeiti todėl, kad turi nepilnamečių vaikų, yra atskirtos nuo draugų ir šeimos, jaučia gėdą, dažnai neturi į ką kreiptis ir nežino apie teikiamas paslaugas.

Finansinė priklausomybė. Moterys paprastai neturi tokių pajamų generavimo galimybių kaip vyrai, tad išsiskyrimas pasmerkia jas ir vaikus stipriam gyvenimo lygio nuosmukiui.

Emocinė priklausomybė ir baimė. Daugelis nukentėjusiųjų yra pasišventusios santykiams, myli partnerį ir tikisi teigiamų pokyčių. Kai kurios bijo, kad jis nepakels išsiskirimo arba jis gąsdina nusižudysiąs, jeigu ji išeis.

Menka savivertė. Po daugelio fizinio smurto ir žodinės prievartos metų, nukentėjusiosios praranda pasitikėjimą savimi ir abejoja gebėjimu tvarkytis savarankiškai.

Užuot abejoję prievartą artimoje aplinkoje išgyvenusios moters sprendimais, kritikos strėles turėtume nukreipti į smurtautoją – tai jis pažeidžia įstatymus, žaloja gyvenimus, atneša didelius nuostolius visuomenei. Atsikratę įpročio kaltinti aukas, įgalinsime smurtą patiriančius žmones kreiptis pagalbos.